GYVENTI LAIMINGAI GALIMA IŠMOKTI

Neveronietis Kristupas von Gravrock-Goes malonus jaunuolis. Pažįstu jį jau kurį laiką. Visada jis mandagus, pastabus, nori bendrauti. Svečią pasitinka su šypsena, maloniai pakviečia užeiti vidun, pasiūlo šlepetes, pasiūlo arbatos. Paprastai taip pasitinka vos vienas kitas vienas kitas vaikas. Kristupas, Violetos ir Antano vyresnėlis, kuriam greitai sukaks dvidešimt. Vaikas, kurį žmonės pavadintų kitokiu.

Skaudi žinia

Violetai buvo dvidešimt ketveri. Didžiulė laimė turėjo aplankyti jų namus – šaima laukė pirmagimio, tik laukimo džiaugsmą aptemdė gydytojų diagnozė – itin laukiamas pirmagimis turi Dauno sindromą. Jauna šeima patyrė šoką, atrodė, kad pasaulis byra į šipulius.

Tačiau žmogus geba įveikti įvairius likimo vingius. „Na, ką gi, Prancūzijos prezidentas De Golis turėjo tokią dukrą ir mylėjo labiau už kitus savo vaikus, pasakė Antanas. – Mylėsime ir mes savąjį.“

Violetą labai liūdino medikų požiūris. Kiekvienas užsukantis į palatą reiškė tik užuojautą ir pasakojo, kokie vargai jos laukia. Skausmas ir baimė dėl ateities moterį varė į neviltį, net šmėsteldavo mintis atsisakyti kūdikio.

Gelbėjo artimųjų pagalba

Jauna mama sulaukė pagalbos iš artimųjų, kurie laikinai ėmėsi grloboti mažylį, kol tėvai suvoks situaciją įgaus stiprybės. Violeta domėjosi Dauno sindromu sergančiais vaikais, bendravo su panašiomis šeimomis ir suprato, kad tai nėra toks baisus baubas, kaip buvo piešiama. Pamažu šeima atsigavo ir mažylis tapo neatsiejama jos dalimi.

Kristupas augo beveik neatsilikdamas nuo sveikų bendraamžių, gal šiek tiek vėliau pradėjo sėdėti, ropoti, vaikščioti. Kitų rimtesnių sutrikimų neturėjo, valgė gerai, tad augo sparčiai. Norėdama tęsti studijas, Violeta pasamdė Kristupui prižiūrėti senelę, ir jie vienas kitą labai pamilo. Kristupas ir dabar, jau sulaukęs pilnametystės, myli visus be išimties – su dvokiančiu girtuokliu šnekučiuojasi lygiai taip pat kaip su miela kaimyne.

Pastangos davė rezultatus

Trejų metukų Kristupas jau lankė darželį. Iš pradžių skirtą sveikiems vaikams, esantį šalia namų. Visi berniuką mylėjo, auklėtojos buvo geros. Tik mama nuolat išgyveno dėl vaiko, nes Kristupas nekalbėjo iki 5-erių metų, tad auklėtojos negalėjo jo įtraukti į daugelį užsiėmimų, žaidimų, jis nedalyvavo ir rengiamose meninėse programėlėse. O skirti daugiau dėmesio vaiko mokymui auklėtojos paprasčiausiai neturėjo laiko – grupė pilna vaikų, visiems jos reikalingos. Berniukas stovėdavo ar bandydavo bėgti iš paskos. Ir vaikui liūdna, ir mamai... Violeta nusprendė nuvestį Kristupą į neįgaliųjų darželį „Nežiniukas“. Čia vaikas greitai pritapo. Grupės mažos, auklėtojos specialiai parengtos lavinti vaikus su negalia. Sulaukęs 7-erių Kristupas pradėjo mokytis J. Laužiko specialioje mokykloje.

Gabus berniukas jau baigiantis pirmiesiems mokslo metams skaitė trumpus žodelius ir rašė raideles. Po to sekė knygelės, gerai rašė. Kristupas turi tobulą atmintį datoms, domisi istorija, tik maišo laikmečius. O galbūt kuria naujas istorijas? Jis pasakoja, kaip Konstantinas Ostrogiškis su Jonu Basanavičiumi skrido lėktuvu į Ameriką išlydėti S. Dariaus ir S. Girėno. Na, matematika nedžiugina. Į parduotuvę Kristupas vaikšto su skaičiavimo mašinėle. Bet savo malonumui mokosi anglų kalbą ir sėkmingai ją pritaiko kelionėse, jau išstudijavo rusų kalbos pradmenų vadovėlį, išmoko abėcėlę ir skaito rusišką tekstą.

Svarbus įvairiapusis lavinimas

Violeta stengiasi sūnui sudaryti galimybes realizuoti save ne tik lavindama protinius gebėjimus – vaikams labai svarbus yra ir fizinis vystymasis, ištvermė. Pradžia buvo Specialiosios olimpiados klubas, kuriame sportuoja sutrikusio intelekto žmonės. Organizacijos įkūrėja amerikietė Eunice Kennedy-Shriver, pati augino Dauno sindromą turintį vaiką. Judėjimas išplito visame pasaulyje, įsikūrė labdaringi fondai, remiantys vaikų su protine negalia sportinę veiklą, medicininę priežiūrą bei susivienijančias šeimas.

Kristupas norėjo plaukti. Su trenerės pagalba jau po poros metų laikėsi ant vandens, o dar po poros – dalyvavo pirmosiose varžybose. Sėkmė vaikino neaplenkė ir būsimasis dvylikos, pirmosiose valžybose pasipuošė pirmuoju medaliu. Dabar visi laimėjimai ant vienos pakabos netelpa. Svarbiausias iš jų – 2011 metų Atėnų parolimpinių vasaros žaidynių sidabro medalis už plaukimo krūtine rungtį.

Laimingas vaikas – laiminga šeima

„Mano vaikas yra laimingas, galiu pasakyti tai visiškai atsakingai, – kalbėjo Violeta. – O kaip mes – aš, vyras ir kiti? Pasakysiu nuoširdžiai: gyvename ir nematome jokio vargo dėl Kristupo. Dar turime dukterį ir jaunėlį sunų. Duktė iki pirmos klasės net nesuprato, kad brolis kitoks. Jis jai didelis, stiprus, paklusnus vyresnysis brolis, žaidimų draugas. Mažiausias sūnus labai džiaugiasi vyresniojo brolio kompanija, nes Kristupas mielai žaidžia net ir vaikiškus žaidimus. Nuo pat gimimo visur vežamės Kristupą kartu, elgiamės su juo kaip su sveiku, kartais gal per griežtai, tačiau jis supranta, kad jokių privilegijų neturi ir nuolaidų nebus. Jis turi išmokti elgtis kaip visi,“ – pasakoja Violeta.

Šeima neatsisakė nei darbo, nei studijų, nei mėgstamos socialinės veiklos. Apkeliavo pusę pasaulio: vienur – su vaikais, kitur –vieni, palikę juos giminaičiams priežiūrėti.

„Nepatyrėme jokio atstūmimo, patyčių ar nesusipratimo. Priešingai, ir artimi, ir svetimi žmonės elgiasi taip, kad neverstų mūsų jaustis nepatogiai. Dėl to jaučiu didžiulį dėkingumą visiems. Kartais tenka išgirsti naįgalų vaiką auginančių tėvų skundus, kad visuomenė atstumia, kad vaikai nenori draugauti su jų vaiku. Manau, tai labiausiai priklauso nuo pačių tėvų požiūrio: jei visur įžvelgsi skriaudas, taip ir bus. Žinoma, kad į neįgalųjį žmonės atkreipia dėmesį viešosiose vietose, bet tikrai ne dėl patyčių. Juk kiekvieno žvigsnį patraukia kitoks žmogus,“ – kalbėjo neįgalų sūnų auginanti moteris.

Nutinka ir linksmų istorijų

Gyvenant, bendraujant, keliaujant atsitinka visko ir visiems. Buvo kartą toks nuotykis, šiek tiek nepatogus, bet kartu ir labai juokingas. Susiruošė Kristupas į parduotuvę, tačiau taip norėjo ledų, kad negaišo ieškodamas antro bato ir išėjo avėdamas vienu. O kad būtų linksmiau, dar pasivadino kartu sesę, kuri kieme žaidė murzina, prisisegusi prie suknelės lapės uodegą. Abu „gražuolius“ pamačiusi miestelio seniūnė pasidomėjo, kokios čia asocialios šeimos vaikai, o vieni pirkėjai dar su jais nusifotografavo atminčiai,“ – su šypsena pasakoja Violeta.

Gera turėti sveikus vaikus, tačiau jei tarp jų yra toks kaip Kristupas, vadinasi, taip ir turi būti. Šeima neįsivaizduoja kitokio gyvenimo, labai berniuko pasiilgsta, kai jis išvyksta į varžybas ar atostogų. Jis yra mylimas, didžiuojamasi jo laimėjimais sporte. „Visiems galime drąsiai pasakyti, kad toks vaikas yra ne nuosprendis, bet didelė dovana. Jis praplėtė mūsų širdis, pakeitė požiūrį į žmones ir į tai, kas iš tiesų gyvenime svarbu. Jis išmokė melstis ir tikėti, kad Dievas žino, ką daro,“ – sakė moteris.

 Oksana ŠUKAITIENĖ

Retųjų augalų medžiotojo istorijos

SKAMBANTYS IR TIKSINTYS NAMAI