10 klausimų Adolfui TERESIUI

10 klausimų Adolfui TERESIUI

Kilęs iš Kelmės rajono, kaip pats sako, kaimietis nuo prigimties. Jau keli dešimtmečiai jis gyvena ir kuria Garliavoje, yra seniūnaitis. Tai žinomas tautodailininkas, kryždirbys, puoselėjantis senąją kryždirbystę ir drožybą. Jo drožti angelai, koplytstulpiai ir kryžiai puošia ne vieną miestą, miestelį ir kaimą, ne vienus namus. Jis padėjo atstatyti Kryžių kalną, jo darbai puošia Orvidų sodybą Salantuose. Tačiau jam pačiam smagiausia dirbti Kauno rajonui ir jo žmonėms. Prie Cinkiškių esantį Žalgirio pergalės parką puošia jo drožta Vytauto Didžiojo skulptūra.

Kaunorajone.lt užduoda 10 klausimų skulptoriui, tautodailininkui Adolfui TERESIUI.

Kuo jums patrauklus Kauno rajonas?

Kauno rajonas turi daug pliusų ir vieni iš svarbiausių – jis yra Lietuvos vidurys, turi Laikinosios sostinės statusą (tarybiniais laikais, o ir dabar tai galimybė save vienaip ar kitaip realizuoti), o visa tai naudinga ir rajonui. Man smagu, kad visi istoriniai vingiai, šiais laikais randa atgarsius ir pasiteisina.

Kas jus labiausiai erzina Kauno rajone?

Ne tik Kauno rajone, visoje Lietuvoje, daug ką reikia keisti. Manau, kad visada turi būti ėjimas į priekį, nepasitenkinima tuo kas yra, reikia trokšti, kad būtų geriau. Reikia norėti būti vis geresniam gerąja prasme. Kas gali būti visada patenkinti savimi? Tiktai politikai. Neklystantys ir patenkinti.

 Jei būčiau Kauno rajono meru, pirmiausia...

Nežinau. Žinau, ko nenorėčiau niekuomet – būti meru. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai – svajonoų postas. Reikia būti kompetetingu ir išmanyti visas sritis: nuo meno, kultūros iki verslo, politikos, visuomeninės veiklos. Niekuomet nepagalvojau, kad galėčiau kažką naudingo padaryti rajono, jo žmonių labui. Man, kaip gyvenančiam pačiame žemiausiame socialiniame laiptelyje – menininkas tik tą ir turi – savo kūrybą, norisi socialinio teisingumo. Jo reikia visiems: paprastiems žmonėm, mokytojams, darbininkams, pensininkams, mokslininkams, net kai kuriems verslininkams ir kitiems. Daugelis partijų apie tai kalba prieš rinkimus, o vėliau pataikaujama stipriesiems, galingiesiems.

 Koks jums įsimintiniausias Kauno rajono įvykis?

Kai nori teisybę pasakyti yra sunku kažką išskirti. Smagu, kad yra daug renginių. Tačiau mane labiausiai džiugina tai, kad vis daugiau randasi renginių ir galimybių silpniesiems. Mūsų visuomenėje silpnųjų yra tikrai daug. Labai džiaugiuosi, kad vyksta vis daugiau renginių žmonėms su negalia, yra galimybė visiems pasinaudoti ir sporto aikštelėmis, viešosiomis erdvėmis. To labai reikia ir tokių įvykių reikia dar daugiau.

 Kokias Kauno rajono tradicijas žinote ir vertinate?

Kauno rajono dienos Raudondvaryje „Sambariai“. Tai išties gražus renginys. Aš matau Raudondvario ateitį. Šis miestelis turėtų tapti svarbiausiu rajono traukos centru. Gal net ir rajono vadžia galėtų ten dirbti – būtų daug maloniau važiuoti į savivaldybę nei dabar. Bardų festivalis Kulautuvoje taip pat išskirtinis ir Kauno rajoną garsinantis rengianys.

Kiekvienas rajono kaimas turi savo tradicijas. Kiti labai kritiškai į jas žiūri, tačiau jos ne iškart susiformuoja, ne iškart pavyksta. Gražu, kad Garliavoje kuriasi Kaimynystės parkas. Dėka mūsų seniūnės ir seniūnaičių jau buriasi kaimynai. Kaimuose svarbios bibliotekos. Garliavoje tai mes jaučiame. Rajono viešojoje bibliotekoje  tikrai gyvena kultūra.

 Ar esate Kauno rajono patriotas? Kaip tai pasireiškia?

Tikrai galiu dėti lygybę tarp Kauno rajono gyventojas ir patriotas. Nors kita vertus patriotizmas pirmiausia pasireiškia pilietiškumu. Atrodo, galime visi muštis į krūtinę „aš patriotas“, bet ką aš padarau konkrečiai, kaip išreiškiu savo piliečio poziciją? Ar aš išdrįstu užstoti silpnesnį, sustabdyti piktavalį? Ta laikysena, ta būsena ir parodo patriotiškumą. Pilietiškumas ir patriotiškumas yra neatsiejami. Jau vien nebūti abejingu yra patriotiškumas.

Na o asmeniškai aš daug mieliau atsiliepiu į Kauno rajono žmonių, bendruomenių kvietimą kažką kartu nuveikti, padėti, papuošti. Padedu visiems, tačiau savo rajono žmonėms padėti man daug maloniau, jeigu aš iššmanau ir galiu pagelbėti.

Vaikas, darbingo amžiaus žmogus ir pensininkas. Kuriai iš šių socialinių grupių Jūs teiktumėte prioritetą, jei jūsų valioje būtų iš esmės pakeisti jų būtį ir galimybes?

Visuose socialiniuose sluoksniuose yra dalis žmonių, kuriems reikia padėti. Pagalbos gali reikėti ir pensininkui, ir mokytojui, ir gydytojui, ir darbininkui. Tai yra labai daugiaplaniai dalykai. Reiktų pasigilinti ir daryti taip, kad kiekvienos socialinės grupės sunkiau gyvenantys žmonės turėtų galimybes gauti tai, kas jam būtina, ir geriau gyventi pagal socialinį teisingumą. Skandinavijos pavyzdys labai geras. Ten net opoziciniųartijų požiūris šiuo klausimu yra panašus. Jie neišskiria nieko. O pas mus socialinis teisingumas būna tik iki rinkimų.

 Ką manote apie visuomeninius judėjimus, kaimo bendruomenių veiklą?

Tai sveikintini dalykai, jeigu jie natūraliai susikuria ir įsitvirtina. Yra bendruomenių, kurios daro kaimą gyvesnį, gražesnį. Svarbu, kad viskas formuotųsi natūraliai ir būtų atstovaujama sąžiningai. Visuomenės svertai labai daugiaplaniai, todėl reikia kad visi tarpusavyje susikalbėtų.

 Kas yra tie trys drambliai, laikantys Kauno rajoną tarp pirmaujančiųjų Lietuvoje?

Kaunas yra  Lietuvos vidurys – tai yra lemiantis veiksnys visame kame. Versle, mene, kultūroje. Tai mums suteikia perpektyvą ir persiduoda iš kartos į kartą, įpareigoja neatsilikti ir klestėti. Tačiau ne mažiau svarbu ir stiprūs žmonės: verslininkai, mokslininkai, menininkai, visi gyventojai. Visuomenė labai glaudžiai tarpusavyje susijusi ir viskas – rajono geografinė vieta, jos žmonės lemia viso ko sėkmę.

Būti didžiojo miesto rajonu, priemiesčiu, nėra pati geriausia situacija, nes yra didelė konkurencija su miestu. Kad ir menas. Kaime gyva saviveikla, tautodailė, amatai, tačiau jai tenka konkuruoti su profesionalu menu. Jei gyvenčiau mažesniame rajone labiau jausčiau, kad keičiu savo aplinką

 Trys svarbiausi jūsų gyvenimo principai.

Savo gyvenime ir su aplinka reikia gyventi padoriai, sąžiningai. Kiek išmanai, kiek gali ir turi atiduoti. Aš į gyvenimą ir santykius su aplinka žiūriu kaip sėjėjas į žemę. Viską darau nuosekliai, nesiblaškydamas, atsižvelgdamas į situaciją ir poreikį. vėliau pasižiūri, kad ir palinkui žmonės džiaugiasi, sklinda kažkas gero ir gražaus. Gyvenu pagal senojo kaimo ritmą ir taisykles: kiekvienam darbui yra savas laikas ir jo praleisti negali. Taip yra ir mano gyvenime. Viską darau būtent taip.

Ačiū.

 Kaunorajone.lt. Nuotrauka iš asmeninio A. Teresiaus archyvo.

 

 

Atsiprašome, komentuoti straipsnį šiuo metu nėra galimybės... X

KR
kiti rubrikos straipsniai

KR
REKLAMA

KR
REKLAMA

KR
REKLAMA