Ilgas kelias namo

Julija Kemzūraitė Gaidelienė, dar kūdikystėje patyrusi ilgą išsiskyrimą su tėčiu, tremtį Krasnojarske, nepalūžo. Grįžusi į Lietuvą įgijo medikės specialybę, laimingai ištekėjo, užaugino sūnų ir dukrą, džiaugiasi dviem anūkėmis. Moteris nesibodi visuomenine veikla: yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos bei Neveronių bendruomenės centro aktyvi narė.

 Tremtis į Karsnojarską

1948-ųjų gegužės 22 dien buvo lemtinga – Julijos Gaidelienės tėvus pasiekė žinia: žmonės vežami į Sibirą. Tėčiui tada buvo keturiasdešimt, mamai – dvidešimt devyneri metai. Julija buvo vos 4 mėnesių kūdikis. Tą lemtingą naktį visa šeima buvo namuose. Kaimynai bandė šeimą įspėti apie gresiantį pavojų, bet kieme lakstantis šuo geradarį išgąsdino, oparyčiui jauną šeimą prikėlė stiprus beldimas į duris. Atėjūnai skubino greitai ruoštis. „Mama pasakojo, kad nieko nebijojo, nes tėtis buvo šalia. Išgyveno dėl kūdikio, dėl manęs. Ji mane įdavė tarnaitei, kuriai negrėsė būti išvežtai, ir pasileido bėgti. Taip elgėsi žinodama, kad manęs mažutės nepaims, – pasakojo Julija Gaidelienė. – Tada visi sujudo, ieškojo mamos, o tėvelį išvedė už namo. Mama girdėjo tėčio šauksmus, bet atsiliepti bijojo, todėl tėtį išvežė vieną.“ Viskam nurimus, mama surado pabėgusią su kūdikiu auklę ir nuo tos dienos jos liko vienos, be namų, net menkiausios mantos. Slapstėsi dvejus metus pas draugus, gimines. Julijos mama buvo siuvėja, tad amatas padėjo šiek tiek užsidirbti pragyvenimui.

 Pirmoji žinia

Praėjus daugiau kaip šešeriems metams, Julijos mama gavo laišką nuo tėčio. Jis rašė, kad gyvena Krasnojaske, kvietė atvykti, jeigu dar yra mylimas ir reikalingas. Julijos Kemzūraitės Gaidelienės mama nė neabejojo. Nemokėdama rusų kalbos ryžosi sunkiai kelionei kartu su septynerių metų dukra.

„Pamenu, plaukėme laivu. Uoste ilgai akimis ieškojome tėčio. Nepamirštu iki šiol to jausmo, kai jį pamačiau, – susijaudinusi pasakoja Julija. – Iki tėčio namų laukė sunki kelionė miškais, siaurais takeliais. Tada aš supratau, koks stiprus yra tarp mūsų ryšys. Nuo tėčio neatstojau ilgai, pavydėjau jo visiems, bijojau vėl prarasti,“– prisimena Julija.

Tėtis dirbo Krasnojarske, Daūrijos rajone, miškų urėdijoje. Eidavo į darbą 12 kilometrų mišku kiekvieną dieną. Mama siuvo. Julija lankė mokyklą, gerai išmoko rusų kalbą. Daugiau lietuvių aplink nebuvo, todėl labai ilgėjosi tėvynės.

Sugrįžimas į tėvynę

Išaušus amnestijos dienai, šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kėdainių rajone, Duogių kaime. Kemzūros visą laiką slėpė, kad yra tremtiniai, savo pažiūras.

Julija baigė Pernaravos vidurinę mokyklą. Norėjo stoti į Medicinos institutą, bet net nebandė. Mokykloje buvo pasakyta, kad geros charakteristikos negaus (sovietų laikais visi norintieji studijuoti, gaudavo chrakteristiką su rekomendacijomis iš mokyklos – red. pastaba), nes yra buvusi tremtinė ir lanko bažnyčią. Julija įstojo į medicinos mokyklą, įgijo felčerės specialybę. Sutiko gyvenimo draugą Juozą Gaidelį, ištekėjo ir 43 metus dirbo pagal specialybę – medicinos seserimi.

Gyvenimas atvedė į Kauno rajoną

Gaidelių šeima Neveronyse gyvena nuo 1992 metų pačių pasistatytame name. Čia užaugino sūnų ir dukrą. ,,Kai statėme namą, galvojome, kad čia gyvens ir vaikai, išgyvenom, kad tik vietos užtektų, gal anūkai norės dar čia būti. O dabar likome dviese, – sako Julija. – Aišku, vaikai aplanko ir anūkės pabūna, bet tiek vietos mums nereikia,“ – pasakoja Julija.

Moteris prisimena, kad atvažiavus į Neveronis, aplinkui tik laukai buvo, avys ganėsi. Su „žiguliu“ iki namų neprivažiuodavo, po lietaus tekdavo bristi. Teko sausinti, vežti žemes, kad kieme būtų galima sausai vaikščioti.

Gaidelių šeima tvirta, greitai bus 48 metai kaip vedę. Visur eina kartu: į renginius, apsipirkti. Namuose irgi tvarkosi kartu. ,,Atskirai tik televizorių žiūrime skirtinguose kambariuose, nes kartais norai nesutampa,“ – juokiasi Juozas Gaidelis.

Julija ir Juozas Gaideliai yra aktyvūs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus nariai, dalyvauja įvairiuose renginiuose, prižiūri Petrašiūnų memorialinius paminklus ir turi dar daug kitokios veiklos.

Gaideliai džiaugiasi gyvendami Neveronyse. ,,Miškas šalia ir marios netoli, grynas oras, patogu iki miesto nuvažiuoti, žmonės draugiški,“ – šypsosi pašnekovai. Gaideliai yra aktyvūs Neveronių bendruomenės centro nariai. Juozas nuo dešimties metų groja akordeonu, tad į renginius visada ateina instrumentu nešinas ir nepraleidžia progos pagroti. Julija – puiki šeiminkė. Jos garsiojo skruzdėlyno jau pusė Neveronių bendruomenės yra ragavusi.

Oksana ŠUKAITIENĖ

Kaunorajone.lt

Retųjų augalų medžiotojo istorijos

SKAMBANTYS IR TIKSINTYS NAMAI